Ištrauka iš “Corpus Hermeticum” (XI. Mind Unto Hermes, 20-21)

“Pažvelk, kokią galią, kokį veržlumą tu turi. Ir ar gali taip būti, kad visa tai tu gali daryti, o Dievas- ne?

Taigi, suvok Dievą, kaip Tąjį, kuriame visi daiktai, pats Cosmos, yra jo mintys.

Jei neartėsi savo panašumu prie Dievo, tai jo nepažinsi, nes tik panašus gali pažinti panašų.

Auk kol pasieksi tą būvį, kuriame yra Didybė (Didysis), kuri pranoksta (transcend) bet koki matą, bet koki kūną, bet kokį laiką. Tapk Amžinybe (Aionu), tuomet pažinsi Dievą.

Suvok, kad nėra nieko neįmanoma, matyk save nemirtingą, galintį įvaldyti viską- visus menus, visus mokslus, visus gyvybės būvius.

Tapk aukštesniu už didžiausias aukštumas ir žemesniu nei giliausios gelmės. Suvok save tuo pačiu metu esantį visose vietose – žemėj, danguj; matyk save dar nepradėtą, įsčiose, jauną, seną, mirusį ir po mirties.

Ir jei tu pažinsi visa tai vienu metu- visus laikus, visas vietas, visas veiklas, visą gilumą, visą įvairumą – tada pažinsi Dievą.

Bet jei uždarysi savo sielą kūne ir nuvertinsi ją, sakydamas: aš nieko nežinau, aš nieko negaliu, aš bijau jūros, negaliu aprėpti dangaus, aš nežinau, kas aš buvau, ar būsiu- kas tuomet yra tarp (tavo) Dievo ir tavęs? (…)”