M.E.H. (Meri Elizabet Haskel) aš skiriu šią knygą – pirmą savo gyvenimo audros protrūkį, – pakylėtai sielai, mylinčiai vėtrų polėkį ir einančiai kartu su audromis.

Gibran

ĮVADAS

Aš neiškeisiu savo širdies liūdesio į žmonių džiaugsmą ir nesutinku, kad ašaros, kurios sukelia sielvartą mano gelmėse, pavirstų juoku. Aš svajoju, kad mano gyvenimas liktų ašara ir šypsena: ašara apvalo širdį ir atskleidžia gyvenimo paslaptis ir gylius, šypsena priartina mane prie sūnų mano žemės ir tarnauja simboliu dievų mano garbinimo; ašara man leidžia būti tarp žmonių sužeista širdimi, o šypsena reiškia mano džiaugsmą būčiai.

Aš trokštu numirti mylėdamas, o ne gyventi nuobodžiaudamas. Aš trokštu, kad mano sielos gelmėse amžiams išliktų alkis meilei ir grožiui. Aš stebėjau ir pamačiau, kad patenkinti žmonės yra nelaimingesni už visus ir arčiausiai materijos; aš pridėjau ausį ir išgirdau, kad svajojančio įsimylėjėlio atodūsiai yra saldesni už stygų garsus.

Ateina vakaras ir žiedas suglaudžia savo lapelius ir užmiega apsikabinęs savo meilę, o kai ateina rytas, jis atveria savo lūpas saulės bučiniui priimti. Ir gėlių gyvenimas – meilė ir pasimatymas, ašara ir šypsena.

Išgaruoja jūros vandenys ir, pakilę į viršų, susirenka ir tampa debesiu, kuris plaukia virš kalvų ir lygumų. O kai jis sutinka švelnų vėjelį, tai iškrenta ašaromis ant lauko ir subėga į upelius ir grįžta į jūrą – savo tėvynę. Debesų gyvenimas – išsiskyrimas ir susitikimas, ašara ir šypsena. Taip ir siela atsiskiria nuo vieningos Dvasios, eina į materijos pasaulį ir praeina, kaip debesis virš liūdesio kalnų ir džiaugsmo lygumų; ji sutinka mirties dvelksmą ir grįžta ten, kur ji buvo, į meilės ir grožio jūrą – į dievą…

 

MEILĖS GYVENIMAS

Pavasaris

Kelkis, mylimoji mano, pasivaikščiokim tarp kalvų; sniegai jau ištirpo, gyvenimas prasibudino iš miego ir jaudinasi kloniuose ir gyvuliuose. Eime su manimi, pažiūrėsim į pavasario kojų žymes tolimame lauke. Eime, užlipsime ant kalvos viršūnės ir įsižiūrėsime į slėnių žalumos virpėjimą aplink ją.

Štai pavasario žara jau išskleidė skraistę, uždėtą žiemos nakties; ja pasipuošė persiko ir obels medžiai pasirodydami, tarsi nuotaka likimo naktyje(1). Prabudo vynuogienojas, šakos jo apsikabino, kaip įsimylėjėlių poros. Išsibėgiojo upeliai pasišokinėdami tarp uolų, kartodami džiaugsmo dainą; iš gamtos širdies pasirodė gėlės, kaip putos jūroje.

Eime, išgersime likučius lietaus ašarų iš narcizų taurelių, pripildysim savo sielą džiūgaujančių paukščių giedojimu, paskubėkim įkvėpti vėjelių aromatą.

Atsisėskime prie tos uolos, kur slepiasi našlaitė, ir apsikeiskime meilės bučiniais.

Vasara

Išeikime į laukus, mano brangioji, atėjo jau derliaus ėmimo dienos, sėja baigė jau savo gyvenimą, ji subrendo nuo karščio saulės meilės gamtai. Nueikim pirmiau

(1) Likimo naktis (arba galybės naktis) – viena iš naktų Ramadano pasninko mėnesio naktų (devintas musulmonų mėnulio kalendoriaus mėnuo), kurią pagal padavimą buvo duotas Koranas.

Nei paukščiai aplenks mus ir sules mūsų darbų vaisius arba skruzdžių bendruomenė užpuls mūsų žemę. Ateik, surinksim žemės vaisius, kaip siela renka laimės grūdus iš ištikimybės sėklų, kurias mūsų širdžių gilumoje pasėjo meilė. Pripildysim svirnus stichijų palikuonimis, taip kaip gyvenimas pripildė aruodu mūsų jausmų.

Eime, drauge mano, pasitiesim žolę, užsiklosim dangumi, po galva pasidėsim švelnaus šieno glėbį ir pailsėsim nuo dienos darbo, besiklausydami slėnio ežero naktinio pokalbio.

Ruduo

Eime į vynuogyną, mylimoji mano, išspausim vynuoges ir paslėpsim jų sultis induose, kaip siela slepia amžių išmintį, surinksim sausus vaisius, išgausim vaisių sultis ir prisiminimais pakeisim praeitį.

Sugrįžkime į būstą! Pagelto lapai ant medžių; juos nešioja vėjas, tarytum norėdamas apkloti gėles, kurios mirė nuo sielvarto, kai su jomis atsisveikino vasara. Eime – jau paukščiai išskrido link kranto, išsinešdami su savimi sodų džiaugsmą, palikę vienatvėje jazminą; paskutinės ašaros krenta ant žemės odos.

Sugrįžkime! Upeliai sustabdė savo tekėjimą, šaltiniuose išdžiūvo džiaugsmo ašaros, kalvos numetė žėrintį apdarą. Eime, mylimoji mano. Gamtą gundo snaudulys, ir ji atsisveikina su budrumu jaudinančia nechavendo(1) daina.

Žiema

Prieik arčiau, mano gyvenimo drauge, prieik prie manęs, neleisk sniegynų kvėpavimui išskirti mūsų kūnus. Prisėsk prie manęs priešais šį židinį. Ugnis juk labai malonus žiemos vaisius. Papasakok man apie amžių darbus. Ausys mano pavargo nuo audros atodūsių ir stichijų dejonių. Gerai uždaryk duris ir langus. Reginys pikto gamtos veido liūdina mano sielą; vaizdas gyvenvietės, tarytum našlės, sniego pusnyse, eikvoja kraują iš širdies… Įpilk aliejaus į žibintą, o mano gyvenimo drauge! Jis tuoj užges. Padėk jį prie manęs, kad galėčiau matyti, ką parašė naktis tavo veide… Paduok vyno taurę, išgerkime ir prisiminkime derliaus rinkimo dienas.

Prieik arčiau. Prieik arčiau prie manęs, mylimoji mano sielos, – ugnis užgeso, ir pelenai ją tuoj uždengs… Apkabink mane: juk žibintas jau išblėso ir tamsa jį nugalėjo… Štai ir mūsų akis jau apsunkino metų vynas… Pažvelk į mane žvilgsniu, aptemdytu snaudulio… Apkabink mane anksčiau, nei mus apkabins miegas. Pabučiuok mane – juk sniegas jau viską nugalėjo, išskyrus tavo bučinį… Och, brangioji mano, kokia gili miego jūra, och, kaip toli rytas… šiam pasauly!

SIELA

… Ir atskyrė dievų dievas nuo savo esybės sielą ir sukūrė joje grožį.

Ir dovanojo jis jai subtilumą aušros dvelkimo ir aromatą lauko gėlių ir švelnumą mėnulio šviesos.

Ir ištiesė jis jai džiaugsmo taurę, sakydamas: “Niekada negerk iš jos, jei nenori pamiršti praeitį ir paniekinti rytojų”, – ir liūdesio taurę, sakydamas: “Gerk iš jos, ir tu pasieksi esmę gyvenimo linksmybių”.

Ir pasėjo jis joje meilę, kuri palieka ją su pirmu pasitenkinimo įkvėpimu, – ir saldybę, kuri išnyksta su pirmu ištartu žodžiu.

Ir nuleido jis jai žinias iš dangaus, kad nukreiptų tiesos keliais.

Ir įdėjo į jos gelmes matymą, kuris mato nematomą.

Ir sukūrė jis joje jautrumą, kuris išsisklaido kartu su fantazija ir klajoja kartu su vaiduokliais.

Ir apgaubė jis ją aistros apdaru, kurį angelai išaudė iš vaivorykštės virpėjimo.

Po to įdėjo į ją sąmyšio tamsą – šviesos šešėlį.

(1) Nechavendas – miestas Irane, nuo kurio pavadinimą gavo viena iš dermių šiuolaikinėje arabų muzikoje.

Ir paėmė dievas ugnies iš pykčio kalvės ir viesulą, pučiantį iš neišmanymo dykumos, ir smėlio nuo savimeilės jūros kranto ir dulkes iš po amžių kojų – ir sukūrė žmogų.

Ir davė jam aklą jėgą, kuri pratrūksta nuo beprotybės ir užgęsta prieš aistras.

Po to įdėjo jis jame gyvybę – mirties šešėlį.

Ir nusišypsojo dievų dievas ir apsiašarojo ir pajautė meilę, kuriai nėra ribų ir galo, – ir sujungė žmogų su jo siela.

REGĖJIMAI

I

Ten, viduryje pievos, ant kristalinio upelio kranto, aš mačiau narvelį, kurio vyteles sutvirtino meistriška ranka. Viename narvelio gale – miręs paukštelis, kitame – dubenėlis, kuriame išdžiūvo vanduo, ir lovelis, kuriame nebeliko grūdų.

Aš sustojau, pakerėtas ramybe, ir su susitaikymu pradėjau įsiklausyti, tarytum miręs paukštis ir vandens čiurlenimas skelbė pamokslą, kuris prakalbina sąžinę ir širdies reikalauja paaiškinimų. Aš apsidairiau ir supratau, kad šis nelaimingas paukštis kovojo su mirtimi, kamuodamasis nuo troškulio ant tekančio vandens kranto; jis grūmėsi išsekintas bado, tarp pievų – gyvybės lopšio, kaip turtuolis, už kurio užsidarė lobyno durys, ir jis mirė iš bado tarp brangenybių.

Po minutės aš pamačiau, kad narvelis staiga pavirto permatomu žmogaus kūnu, o miręs paukštis tapo žmogaus širdimi su gilia žaizda, iš kurios varvėjo rubino spalvos kraujas; žaizdos kraštai buvo panašūs į nuliūdusios moters lūpas.

Po to aš išgirdau balsą, kuris sklido iš žaizdos kartu su kraujo lašeliais: “O žmogaus širdie, įkalinta materijos ir žemiškų žmonių įstatymų nužudyta. Viduryje grožio lauko, ant gyvybės šaltinių kranto mane uždarė narve įstatymų, kuriuos žmogus nustatė jausmams. Prie grožio kūrinijos lopšio, tarp meilės rankų aš miriau užmiršta, kadangi vaisiai šio grožio tapo man uždraustais. Visa, kas manyje kėlė meilę, žmonių supratimu, tapo gėda; visa ko aš siekiau, jų nuosprendžiu, tapo pažeminimu.

Aš – žmogaus širdis; mane uždarė visuomenės įstatymų tamsoje, ir aš nusilpau. Mane sukaustė prietarų grandinėmis, ir mane apėmė agonija. Mane pamiršo civilizacijos pasiklydimų kampe, ir aš miriau, o žmonijos liežuvis buvo surištas, akys sausos, ir ji šypsojosi”. Ir klausiau aš šių žodžių ir mačiau, kaip jie sklido kartu su kraujo lašais iš sužeistos širdies. O po to aš daugiau nieko nepamačiau, lioviausi girdėti balsus, ir sąmonė sugrįžo į mane.

II

Prieky manęs ėjo jaunystė, aš sekiau paskui ją. Atėjusi į tolimą lauką, ji sustojo, apžvelgdama debesis, bėgančius virš horizonto, kaip baltų avelių bandą; medžiai tiesė savo nuogas šakas į viršų, tarytum prašydami dangaus grąžinti jiems žalius lapus. Aš paklausiau: “Kur mes, o jaunyste?” Ji atsakė: “Abejonių laukuose. Drąsiau!” – “Grįžkime, – pasakiau aš, – laukinė vieta mane gąsdina, debesų ir apnuogintų medžių reginys liūdina mano sielą”. Bet ji atsakė: “Pakentėk, juk abejonė – pažinimo pradžia”. Aš pažiūrėjau ir staiga pamačiau moterį, kuri artinosi prie mūsų, kaip vaiduoklis. Nustebęs aš surikau: “Kas tai?” Jaunystė atsakė: “Tai Melpomena, Jupiterio duktė, liūdnoji tragedijos deivė”. – “Ko iš manęs reikia liūdesiams, – surikau aš, – kai tu šalia manęs, džiaugsmingoji jaunyste?” Bet ji atsakė: “Ji atėjo parodyti tau žemę su jos liūdesiais, nes kuris nematė liūdesio, tas nepamatys ir džiaugsmo”.

Deivė uždėjo ranką man ant akių, ir kai ją patraukė, jaunystės nebuvo jau su manimi ir dvasia mano buvo netekusi materialaus apvalko. “Kur gi jaunystė, o dievų dukterie?” – paklausiau aš. Bet ji nieko neatsakė, o apkabino mane savo sparnais ir pakilo su manimi į aukšto kalno viršūnę. Aš pamačiau, kad visa žemė patiesta po manim, kaip lapai knygos atverstos; jos gyventojų paslaptys kilo man prieš akis, kaip eilutės. Aš stovėjau šalia deivės išgąstyje, apžiūrinėdamas slaptus žmogaus darbelius, besistengdamas įminti gyvenimo mįsles. Aš mačiau… O kad aš būčiau nematęs! Aš mačiau, kaip laimės angelai kaunasi su nelaimės velniais, o žmogus tarp jų lieka svyravime, kuris palenkia jį tai link vilties, tai link nusivylimo. Aš mačiau, kaip meilė ir neapykanta žaidė žmogaus širdyje: ta slepia nuodėmes, svaigina jį nuolankumo vynu, įkvepia liežuvį pagyroms ir šlovinimui, o ta žadina priešiškumą, apakina jį, neduodama pamatyti tiesos; užkemša jo klausą, neduodama išgirsti tiesos žodžio.

Aš mačiau, kaip miestas sėdėjo, tarytum gatvės dukra, įsikabinusi Adomo apdaro, o po to aš mačiau nuostabią gamtą, kuri stovėjo tolumoje ir verkė dėl jo.

Aš mačiau žynius, gudrius, kaip lapės, melagingus išgelbėtojus, kurie įsigudrino sielas suvedžioti. O žmogus šaukėsi išminties pagalbos, bet ji bėgo nuo jo supykus, nes jis neklausė, kai ji šaukė jį gatvėje visiems matant. Aš mačiau herojus, kurie tik ir kėlė akis į dangų, o širdys buvo uždarytos gobšumo kapuose. Aš mačiau jaunuolius, kurie kalbomis bandė įgyti meilės ir brandino lengvabūdiškas viltis, bet dieviška dvasia buvo toli nuo jų, o jausmai snaudė. Aš mačiau įstatymų žmones, kurie prekiavo plepalais apgaulės ir veidmainiavimo turguje, gydytojus, kurie žaidė sielomis pasitikinčių prastuolių. Aš mačiau kvailį sėdintį, kuris sėdėjo šalia išmintingojo, ir šis kėlė jo praeitį ant šlovės sosto, dabarčiai tiesė geradariškumo paklodę, o ateičiai vyniojo didybės kilimą. Aš mačiau pasigailėtinus vargetas, kurie sėjo, o stiprūs turtuoliai pjovė ir valgė; neteisingumas ten viešpatavo, o žmonės vadino tai teisėtumu. Aš mačiau vagis, kurie vogė tamsoje proto brangenybes, o šviesos sargai skendėjo tingulyje. Aš mačiau moterį, panašią į kifarą rankose vyro, kuris nemoka ja groti, ir ji skleidžia garsus, kurie jam nepatinka.

Aš mačiau būrius, kurie apgulė tvirtovę paveldėtos diduomenės; tačiau aš mačiau ir tai, kad būriai apsisuko bėgti, nes jų buvo mažai ir nebuvo tarp jų vienybės. Aš mačiau, kaip tikra laisvė ėjo vieniša gatvėmis ir sustodama ties durimis – prašėsi prieglobsčio, bet žmonės jos neįsileisdavo. Po to aš mačiau, kaip pasileidimas ėjo su didžiule svita ir žmonės vadino ją laisve. Aš mačiau religiją, palaidotą knygose, ir prietarą, užėmusį jos vietą. Aš mačiau, kaip žmogus aprengė kantrybę baimės drabužiu ir atkaklumui davė delsimo vardą, o minkštumą vadino liga. Aš mačiau, kaip apsimetėlis išsilavinimo valgyme reiškė savo pretenzijas, o į jį kviestas – tylėjo. Aš mačiau, kaip turtai išlaidūno rankose virsdavo jam spąstais, o šykštuolio rankose iššaukdavo žmogišką pyktį. Išmintingojo gi rankose aš nemačiau turtų.

Visa tai pamatęs, aš skausmingai sušukau: “Argi tai žemė, o dievų dukterie? Argi tai žmogus?” Ir Melpomena atsakė žudančiai ramiai: “Tai sielos kelias, išklotas dygliais ir brūzgynais. Tai žmogaus šešėlis. Tai naktis, bet ateis rytas!” Po to ji uždėjo ranką man ant akių, ir, kai ją patraukė, aš pamačiau, kad šalia manęs lėtai eina jaunystė ir mus lenkia viltis.

 

GROŽIS

Grožis – išminčių religija

Indų poetas

O jūs, kurie klaidžiojate išsišakojusių religijų keliais ir bastotės prieštaringų mokymų tarpekliais, jūs, kurie nusprendėte, kad neigimo laisvė yra tikriau nei paklusnumo akys, o abejonių pieva yra patikimiau nei sekimo tvirtovė, – išsirinkite grožį religija ir garbinkite jį kaip viešpatį. Jis pasireiškia kūrinijos tobulybėje, atrandamas proto išvadose. Meskite tuos, kurie mano tikėjimą esant pramoga ir sujungia savo gobšumą turtams su aistra gerai baigčiai, patikėkite grožio dieviškumu; jūsų pasigėrėjimo pradžia taps gyvenimas ir jūsų meilės šaltiniu – laimė. Po to kreipkitės į jį: jis priartins jūsų širdis prie moters sosto, jūsų jausmų veidrodžio, ir parodys jūsų sieloms kelią į gamtos prieglobstį, kur jūsų gyvenimo tėvynė.

O, jūs, kurie žūstate prieštaravimų naktyje ir skęstate spėliojimų verpetuose. Juk grožyje – tiesa, atmetanti įtarimus, nuvejanti abejones, ir spindinti šviesa, kuri apsaugos jus nuo melo tamsos. Įsižiūrėkite į pavasario budimą ir ryto atėjimą, – juk grožis įsižiūrinčiųjų dalia!

Įsiklausykite į paukščių čiulbėjimą ir šakų ošimą ir upelių čiurlenimą, – juk grožis įsiklausančiųjų dalia! Pažvelkite į kūdikio švelnumą ir jaunuolio meilumą ir vyro jėgą ir senolio išmintį, – juk grožis įžvelgiančiųjų pasigėrėjimas!

Apdainuokite akių narcizą ir skruostų rožę ir burnos plukę, – juk grožis šlovinamas dainuojančiųjų!

Išaukštinkite liemens šaką ir plaukų naktį ir kaklo dramblio kaulą, – juk grožis džiaugiasi giriančiuoju! Paskirkite kūną kaip šventyklą grožiui ir paskirkite širdį, kaip aukurą meilei, – juk grožis iškyla garbinantiems!

Džiūgaukite jūs, kuriems duoti grožio atsivėrimai, ir linksminkitės, nes nėra virš jūsų baimės ir nebūsite jūs nuliūdinti.

 

UGNIES RAIDĖS

Lai ant mano antkapio parašo:

“Čia ilsisi tas, kurio vardas buvo užrašytas vandeniu”
Džonas Kitsas

Nejaugi štai taip ir prabėgs šitos naktys, nejau iš tiesų išnyks jos po Laiko letena? Nejaugi amžiai įtrauks mus, nepalikdami nieko, išskyrus vardą, kurį jie užrašys vandeniu vietoje rašalo?

Nejaugi nublės šviesa, nepalikdama pėdsakų išnyks meilė, išseks troškimai? Nejaugi mirtis sugriaus visa, kas mūsų sukurta, vėjas išpustys visa, kas mūsų pasakyta ir šešėlis uždengs visa, kas mūsų įvykdyta?

Nejau toks yra gyvenimas? Argi gyvenimas – tai nuėjusi praeitis, kurios pėdsakai nusitrynė, dabartis, kas lekia paskui praeitį, ir ateitis, kuri įgyja prasmę tik tada, kai ji ateina ir tampa dabartimi arba praeitimi? Argi ištirps visi džiaugsmai mūsų širdžių ir liūdesiai mūsų sielų, ir mes taip ir nesužinosim, kokį atneš jie vaisių?

Nejaugi iš tikrųjų žmogus panašus į jūros putą, kad kažkurią akimirką laikosi ant vandenų plynės ir išnyksta nuo pirmo atskriejusio vėjo pustelėjimo?

Ne, prisiekiu, tikra gyvenimo esmė yra gyvenimas. Gyvybė, kuri prasidėjo ne materialiniame prieglobstyje, ne kape ji ras savo galą. Mums paskirti metai – tik trumpa akimirka bepradžio ir nesibaigiančio gyvenimo. Ir žmogaus amžius, su viskuo, kas jame yra, – sapnas, pereinantis į pabudimą, kurį mes vadiname negailestinga mirtim. Sapnas. Bet viskas, ką mes matom ir kuriam sapne, niekuomet nepraeina.

Eteris talpina savyje kiekvieną šypseną ir atodūsį, išsiveržusį iš mūsų širdžių, ir saugo skambesį kiekvieno bučinio, gimusio iš meilės. Angelai skaičiuoja kiekvieną ašarą, kurią liūdesys išspaudžia mums iš akių, ir atneša klausai sielų, plevenančių nesibaigiančiose erdvėse, kiekvieną dainą, ką džiaugsmas sudeda iš mūsų jausmų.

Ten, mūsų laukiančiam pasauly, mums prieš akis iškils kunkuliavimas mūsų aistrų ir plakimas mūsų širdžių. Ten mes galutinai pasieksime gylį savo dieviškumo, kurio dabar, vejami nevilties, taip bodimės.

Mūsų klajonės, kurias šiandien mes vadiname silpnybe, rytoj pasitarnaus ta trūkstama grandim, be kurios žmogaus gyvenimo grandinė būtų neužbaigta.

Darbai, už kuriuos mes dabar negauname atpildo, atgis su mumis ir įrodys mūsų didybę.

O išgyventos kančios taps mūsų šlovės vainiku.

Ir jeigu Kitsas, ši skardžiabalsė lakštingala, būtų žinojęs, kad jo dainos žmonių širdyse sės meilę grožiui, jis būtų pareiškęs: “Lai ant mano antkapio parašo: “Čia ilsisi tas, kurio vardas buvo užrašytas ugnimi ant dangaus”.

 

TARP GRIUVĖSIŲ

Mėnuo apdengė švelniu uždangalu girias, juosiančias Saulės miestą; ramybė užvaldė visa esančio pavadžius ir grėsmingi griuvėsiai iškilo kaip milžinas, kuris juokiasi iš visų nakties išpuolių.

Šią minutę, neaišku iš kur, pasirodė du vaiduokliai, tarytum rūkas, kylantis iš žydro ežero; jie prisėdo ant marmurinės kolonos, kurią lemtis išrovė su šaknimis iš šio nuostabaus statinio, ir nukreipė žvilgsnius į apylinkę, panašią į stebuklingas pievas. Praėjus minutei, vienas jų pakėlė galvą ir prakalbo balsu, primenančiu aidą, kurį kartoja tolimi slėnių tarpekliai: “Štai likučiai šventyklos, kurią aš pastačiau slėniuose, mylimoji mano, štai kaulai dvarų, kuriuos aš pastačiau tavo garbei. Jie sugriuvę, iš jų liko tik pėdsakai, pasakojantys tautoms apie šlovę, kurios didinimui aš praleidau gyvenimą, apie didybę, dėl kurios kėlimo aš priverčiau tarnauti silpnuosius. Įsižiūrėk, mano mylimoji, stichijos nugalėjo miestą, kurį aš pastačiau, amžiai paniekino išmintį, kurią aš kaupiau, ir užmarštis pražudė karalystę, kurią aš pastačiau. Liko man tik dalelytės meilės tau , pagimdytos grožio tavo, ir grožio vaikai, atgiję iš tavo meilės. Aš pastačiau Jeruzalėj šventyklą garbinimams; jį pašventino šventikai, o po to nutrynė dienos. Aš pastačiau savo gelmėse šventyklą meilei; ją pašventino dievas, ir jokios jėgos jos neįveiks. Aš praleidau gyvenimą apžiūrinėdamas daiktų išorę, priversdamas juos prabilti apie materijos veiklą, ir pasakė žmogus: “Koks išmintingas karalius!” O angelai pasakė: “Koks niekingas išminčius!” Po to pamačiau aš tave, mylimoji mano, ir uždainavau apie tave dainą meilės ir aistros. Apsidžiaugė angelai, bet žmogus nesuprato… Mano karaliavimo dienos stovėjo kliūtimi tarp mano trokštančios sielos ir nuostabios dvasios, gyvenančios esaty; kai aš tave išvydau, meilė prabudo ir sugriovė visas kliūtis. Ir pratrūkau aš sielvartauti dėl gyvenimo, kurį aš pragaišinau, pasidavęs liūdesiui, manydamas, kad visi dalykai žemėje yra tušti. Aš tvirtinau šarvus ir kaliau skydus ir manęs visos gentys bijojo. O kai mane peršvietė meilė, aš tapau niekinamas netgi savo tautos. Bet kai atėjo mirtis, ji numetė šiuos šarvus, skydus į dulkes, o meilę mano pakylėjo link dievo”.

Ir patylėjęs pasakė antrasis vaiduoklis: “Kaip žiedas ima savo aromatą iš dulkių, taip ir siela iš materijos silpnybių ir paklydimų išgauna jėgą ir išmintį”.

Tada susiliejo abu vaiduokliai ir nuskriejo, pavirtę į vieną. O po minutės išnešiojo oras į visas šalis šiuos žodžius: “Tik meilė gali išsaugoti amžinybę, kadangi ši jai prilygsta”.

 

PRIEŠAIS GROŽIO SOSTĄ

Aš bėgau nuo minios ir klaidžiojau plačiais slėniais, tai sekdamas upelio tekėjimą, tai klausydamas paukščių čyravimo. Taip aš priėjau vietą, uždengtą šakomis nuo saulės žvilgsnio, ir prisėdau ten, šnekėdamas su savo vienatve ir kalbėdamas su savo siela – trokštančia siela, kuriai visa, kas matoma – vien tik miražas, o visa nematoma – raminantis šaltinis.

Kai mano sąmonė ištrūko iš materijos kalėjimo į fantazijos erdvę, aš apsidairiau ir staiga išvydau merginą-fėją, kuri stovėjo priešais mane; drabužius ir papuošalus jai atstojo vynuogienojas, dengęs dalį jos liemens, ir plukių vainikas, kuris laikė jos auksaspalvius plaukus… Pastebėjusi pagal mano žvilgsnį, kad aš sutrikęs ir pasimetęs, ji ištarė: “Aš miškų dukra, nesibaimink!” Jos balso saldybė grąžino man jėgas, ir aš pasakiau: “Argi tokia, kaip tu gali gyventi dykynėje, kur viešpatauja nusiminimas ir veisiasi laukiniai žvėrys? Užkeikiu tave gyvenimu tavo, pasakyk man, kas tu ir iš kur atėjai”. Ji atsisėdo ant žolės ir atsakinėjo: “Aš gamtos simbolis. Aš deivė, kurią garbino tavo tėvai – statė man aukurus ir šventyklas Balbeke, Afkoje ir Džubeile”. – “Šios šventyklos, – paprieštaravau aš, – seniai sugriuvo, ir mano prosenių kaulai susilygino su žemės oda. Iš jų dievybių ir religijų pėdsakų neliko nieko, išskyrus keletą puslapių knygų gelmėse”. Bet ji mane nutraukė: “Yra dievai, kurie gyvena savo garbintojų gyvenimu ir miršta su jų mirtimi. O kiti gyvena dieviška esme, amžina, nedūlijančia. Mano dieviška esybė yra pasemta iš grožio, kurį tu matai, kur bepažvelgtum. Grožis gi – tai visa gamta. Grožiu prasidėdavo laimė piemenėlio, klajojančio tarp kalvų, valstiečio, dirbančio laukuose, klajoklių, besibastančių tarp kalnų ir kranto. Grožis buvo išminčiui laiptais į nepažeidžiamos tiesos sostą”. Mano širdies plakimas pakuždėjo nežinomus iki tol žodžius, ir aš surikau: “Bet juk grožis – jėga grėsminga ir siaubinga!” Jos lūpomis nuslydo šypsenos žiedelis, o žvilgsnyje atsispindėjo gyvenimo paslaptys. “Jūs, žmonės, – atsakė ji, – bijotės visko, netgi patys savęs. Jūs bijote dangaus, nors tai taikos šaltinis, bijote gamtos, nors ji nusiraminimo prieglobstis, bijote dievų dievo ir priskiriate jam pavydą ir pyktį, o jis, jei ne meilė ir gailestingumas, tai niekas”.

Užėjo tyla, pripildyta švelniomis svajonėmis. Po to aš jos paklausiau: “Kas gi yra grožis? Juk žmonės skirtingai jį apibrėžia ir pažysta ir skirtingai šlovina ir myli!” Ir miškų dukra atsakė: “Grožis – tai, link ko siela tavo linksta; tai, ką tu matai ir norėtum duoti, o ne paimti; sutikęs grožį tu jauti, kaip linksta į jį tavo sielos gelmės. Grožis – tai, kas kūnams yra išbandymas, o sielai gėris – tai liūdesio ir džiaugsmo sąjunga. Grožis – tai, ką tu matai, nors jis paslėptas, pažysti, nors jis nežinomas, ir girdi, nors jis nebylus. Tai jėga, kuri gimsta tavo esybės švenčiausioje ir baigiasi už tavo fantazijos ribų…”

Ir miškų dukra priėjo prie manęs ir uždėjo savo maloniai kvepiančią ranką man ant akių. Kai ji ją atitraukė, aš pamačiau save vienatvėje, tame pačiam slėny. Aš ėjau atgal, o mano siela kartojo žodžius: “Grožis – tai, ką tu matai ir norėtum duoti, o ne paimti”.

 

IŠMINTIES APSILANKYMAS

Nakties tyloje pas mane atėjo išmintis ir atsistojo prie mano guolio. Ji pažvelgė į mane švelniu motinos žvilgsniu, nušluostė ašaras ir tarė: “Aš išgirdau tavo sielos šauksmus ir atėjau jos nuraminti. Atverk man savo širdį ir aš pripildysiu ją šviesos. Prašyk manęs ir aš tau parodysiu tiesos kelią”. Aš prakalbau: “Kas aš, o išmintie, ir kaip aš patekau į šią siaubingą vietą? Ką reiškia šios milžiniškos svajonės, daugybė knygų ir nuostabūs paveikslėliai? Kokia čia kalba, sąmoningai varstoma, pasimėgaujamai pilstoma? Kokios čia išvados – tai liūdnos, tai džiaugsmingos, apglėbiančios sielą, apjuosiančios širdį? Kokios čia akys, žiūrinčios į mane, stebinčios mano gelmes, nusigręžiančios nuo mano kančių? Kokie čia garsai, apverkiantys mano dienas, apdainuojantys mano silpnybę? Kokia čia jaunystė, kuri žaidžia mano siekiais, tyčiojasi iš mano prisirišimų, pamiršta vakardienos reikalus, džiaugiasi dabarties menkyste, bjaurisi rytdienos lėtumu? Koks čia pasaulis, kuris vilioja mane nežinia kur, kuris stato mane į pažeminimo vietą? Kokia čia žemė, atvėrusi savo nasrus kūnams praryti, atverianti savo krūtinę šykštumui įdiegti? Koks čia žmogus, kuris tenkinasi meile ir laime, nors prieš pasiekiant ją – praraja; kuris ieško gyvenimo bučinio, o mirtis jam skelia antausį; kuris minutę malonumų perka užmetus atgailos, pasiduoda snauduliui, kai į jį kreipiasi sapnai, plaukia su kvailumo srovėmis į tamsos įlanką. Kas visa tai, o išmintie?”

Ir atsakinėjo ji: “Tu nori, mirtingasis, matyti šį pasaulį dievo akimi, o būsimo pasaulio paslaptis nori suprasti žmogaus mintimi. Ir tai kvailystės riba. Nueik į lauką ir tu pamatysi, kaip bitė skraido aplink gėles, o peslys metasi ant grobio. Įeik į savo kaimyno namus, ir tu pamatysi, kaip kūdikis susižavėjęs ugnies spinduliais, o motina užsiėmusi namų ruoša. Būk ir tu kaip bitė, o neleisk savo dienas stebėdamas peslio veiksmus. Būk kaip kūdikis ir džiaukis ugnies spinduliais, o savo motiną palik su jos reikalais. Visa, ką tu matai, buvo ir bus dėl tavęs. Daugybė knygų, puikūs paveikslai ir nuostabios mintys – tai išmonių vaiduokliai, atėję anksčiau nei tu. Kalba, kurią tu audi, – ryšys tarp tavęs ir tavo brolių-žmonių. Išvados liūdnos ir džiaugsmingos – tai grūdai, kuriuos metė praeitis į sielos lauką, o nupjaus ateitis… Jaunystė, kuri žaidžia tavo polinkiais – ji juk atveria tavo širdies vartus šviesos spinduliams. Žemė, atidaro savo nasrus, ji juk išlaisvina tavo sielą iš kūno vergijos. Šis pasaulis lekiantis su tavimi, – tavo širdis. Širdis tavo ir yra visa tai, ką tu vadini pasauliu. Šis žmogus, kurį tu vadini kvailu ir pasigailėtinu, – jis kilo iš dievo, kad išmoktų džiaugsmo per liūdesį ir pažinimo iš tamsos.”

Išmintis uždėjo savo ranką ant mano liepsnojančios kaktos ir pridūrė: “Eik į priekį ir niekada nesustok, nes priekyje tobulybė! Eik ir nesibaimink spyglių kelyje, jie nuleidžia tik pagedusį kraują”.

 

LAUKO VERKSMAS

Auštant, dar prieš saulei švystelint pro aušros uždangą, aš sėdėjau vidury lauko bendraudamas su gamta. Šią valandą, pilną tyro grožio, kol žmogus paslėptas po snaudulio užklotais ir jį lanko tai sapnas, tai realybė, aš atsirėmęs į minkštą pagalvę žolių, pas visa ką mačiau prašiau paaiškinti man tiesą ir verčiau pasakoti apie tiesos grožį.

Kai mano vaizduotė atskyrė mane nuo viso šurmulio, mano fantazija nuėmė materijos uždangą nuo mano paslėptos esybės, ir aš pajaučiau, kai mano dvasia, kildama artino mane prie gamtos, atverdama man gilias jos paslaptis, leisdama suprasti jos tvarinių kalbą.

Ir tą momentą šakomis prabėgo vėjelis – atsiduso, kaip liūdintis našlaitis. Aš paklausiau nesuprasdamas: “Kodėl tu dejuoji, švelnusis vėjeli?” Jis atsakė: “Todėl, kad aš vejamas saulės šilumos, einu į miestą, kur prie mano švarių apdarų prilips ligų mikrobai, kur prikibs prie manęs nuodingas žmonių kvėpavimas. Todėl aš ir liūdnas”.

Po to aš atsigręžiau į gėles ir pamačiau, kaip jos iš akių lieja ašaras – rasos lašelius. Aš paklausiau: “Ko gi čia verkti, nuostabiosios gėlės?” Viena gėlelė pakėlė savo švelnią galvelę ir pasakė: “Mes verkiam, nes ateis žmogus, nupjaus mus ir nusineš į miestą. Ten jis parduos mus kaip verges, nors mes esam laisvos, o kai ateis vakaras ir mes nuvysim, išmes mus su šiukšlėmis. Kaip gi mums neverkti, kai žiauri žmogaus ranka išskirs mus su tėvyne – lauku!”

Po minutės aš išgirdau, kad rauda upelis, kaip vaikų netekusi motina, ir paklausiau aš jo: “Ko tu raudi, saldusis upeli?” Jis atsakė: “Todėl, kad aš einu į miestą prieš savo valią, kur žmogus niekina mano drėgmę, iškeisdamas ją į vynuogių sunką, ir verčia jam tarnauti, nešant jo purvą. Kaip man neraudėti, kai netrukus mano skaidrumą apsunkins šiukšlės, o mano švarumas susidrums?”

Paskui aš įsiklausiau ir išgirdau, kad paukščiai giedojo liūdną giesmę, panašią į verksmą. Aš jų paklausiau: “Kodėl jūs verkiate, gražieji paukšteliai?” Žvirblis priskrido prie manęs ir nutūpė ant galo šakos, o po to pasakė: “Ateis Adomo sūnus ir atsineš savo pragarišką ginklą, kuris mus žudo, kaip pjautuvas žudo pasėlius. Mes dabar atsisveikinam vienas su kitu, nes nežinom, kas iš mūsų išsigelbės nuo skirtos lemties. Kaip gi neverkti, kai mirtis mus seka, kur beitume?”

Pakilo saulė virš kalno ir apkarūnavo medžių galvas auksinėm karūnom, o aš klausinėjau pats save: ”Kodėl žmogus griauna tai, ką sukuria gamta?”

 

PASIMATYMAS

Kai naktis baigė puošti dangaus apdarą žvaigždžių brangakmeniais, iš Nilo slėnio pakilo fėja nematomų sparnų aureole. Ji atsisėdo debesų soste, kylančiame virš Bizantijos jūros(1), kurį nusidabravo mėnulio spinduliai. Pro ją praplaukė spiečius dvasių , plevenančių ore klyksmais: “Šventoji, šventoji, šventoji Egipto dukra, šlovės jos kupina visa žemė”.

Ir nuo Fam al-Mizabo(2) viršūnės, juosiančios kedrų giraitę, pakilo jaunuolio vaiduoklis, apgaubtas rankomis serafimų. Jis atsisėdo į sostą šalia fėjos, ir vėl dvasios praplaukė pro juos, skelbdamos: “Šventas, šventas, šventas Libano genijus, šlove jo pripildyti visi amžiai”.

Kai gi mylimasis paėmė mylimosios ranką ir pažvelgė jai į akis, vėjeliai ir bangos nunešė jų pokalbį po visą pasaulį.

– Koks tobulas tavo grožis, dukterie Izidės, ir kokia didelė mano meilė tau!

– Koks nuostabus tu tarp jaunuolių, Astartos sūnau, ir kokia stipri mano aistra tau!

– Mano meilė prilygsta tavo piramidėms; jos nesugriaus amžiai, mylimojo mano!

– Mano meilė panaši į tavo kedrą; jos nenugalės stichijos, mylimasis mano!

– Tautų išminčiai ateina iš rytų ir vakarų pasimokyti tavo išminties ir įspėti mįsles tavas, mylimojo mano!

– Žemių didikai ateina iš savo karalysčių, mėgautis vynu tavo grožio ir stebuklingumu tavo paveikslų, mylimasis mano!

– Tavo delnai grąžina gausybes gėrio, perpildančio aruodus, mylimoji mano!

– Tavo rankos skleidžia saldžius vandenis, o kvėpavimas tavo – gaivinantį vėjelį, mylimasis mano!

– Nilo dvarai ir jo šventyklos skelbia apie tavo šlovę, o Siaubo Tėvas(3) kalba apie tavo didybę, mylimoji mano!

– Kedras ant tavo krūtinės – ženklas senovės kilnumo, o bokštai aplink tave pasakoja apie jėgą ir galybę tavo, mylimais mano!

– O, kokia nuostabi tavo meilė ir kokia saldi viltis į tavo didybę, mylimoji mano!

– O, koks kilnus tu draugas ir koks ištikimas vyras! Kokios puikios tavo aukos ir brangios tavo dovanos! Tu atsiuntei man jaunuolius, ir sapną pakeitė budrumas. Tu padovanojai man Farisą(4), ir jis nugalėjo silpnumą mano tautos; tu dovanojai man Adibą(5), ir jis pakėlė mano tautą; Nedžibą(6) – ir jis ją apsvaigino…

– Aš pasiunčiau sėklas, ir tu pavertei jas gėlėmis; pasiunčiau atžalas – ir tu padarei jas medžiais. Tu – skaistus laukas, kuris gaivina vynuogienojų ir leliją, kelia kiparisą ir kedrą…

– Tavo akyse matau aš liūdesį, mylimasis mano. Argi tu gali būti liūdnas šalia manęs?

– Mano sūnūs išplaukė už jūrų ir paliko mane sąjungoje su verksmu ir draugystėje su kančia.

– O, jeigu aš turėčiau liūdesį, panašų į tavo, tada baimė mane paliktų, mylimasis mano.

(1) Bizantijos jūra (Bahr ar-Rum) – vienas iš arabų Viduržemio jūros pavadinimų.

(2) Fam al-Mizab – viršukalnė netoli kedrų giraitės.

(3) Siaubo Tėvas (Abu-l-Haul) – įprastas arabams Egipto sfinkso pavadinimas.

(4) Faris aš-Šidjak (1804-1887) – Libano rašytojas, suvaidinęs žymų vaidmenį arabų išsilaisvinimo judėjime; šiuolaikinio laikraščio stiliaus įkūrėjas.

(5) Adib Ishak (1856-1885) – publicistas, oratorius ir rašytojas, vienas iš arabų XIX amžiaus literatūros atgimimo judėjimo veikėjų.

(6) Nedžib Haddad (1867-1899) – žurnalistas, poetas ir dramaturgas, kurio pjesės sudaro pagrindinį naujojo arabų teatro repertuarą.

– Kaip, tu bijai, Nilo dukterie, tu – šlovingiausia tarp tautų?!

– Aš baiminuosi tirono, kuris artinasi prie manęs su visa saldybe savo klastos ir valdo mano pavadžius savo raumenų jėga.

– Tautų gyvenimas, mylimoji mano, kaip ir atskirų žmonių gyvenimas. Gyvenimas, kuris su viltimi broliaujas, ir su baime susijungia; jį juosia svajonės, ir tyko neviltis.

Ir apsikabino mylimieji, išgėrė maloniai kvepiančio vyno iš bučinių taurės. Ir nuplaukė dvasių spiečiai, giedodami: “Šventa, šventa, šventa meilė, šlove jos pripildytas dangus ir žemė”.

 

SIELŲ POKALBIS

Pabusk, mylimoji mano! Pabusk, nes mano dvasia tavęs šaukiasi iš už jūrų grėsmingų, o siela skleidžia sparnus į tave virš putojančių įpykusių bangų.

Pabusk! Nutilo judėjimas, ir tyla sustabdė arklių kanopų tauškesį ir praeivių žingsnių triukšmą. Sapnas apkabino žmonių sielas, ir tik aš vienas nemiegu: aistra suima mane, kai tik snaudulys panori nuskandinti, meilė priartina prie tavęs, kai mintys atitraukia tolyn nuo tavęs. Aš palikau savo guolį, mylimoji mano, išgąsdintas paguodos vaiduoklių, kurie pasislėpė užklotų klostėse. Man iškrito knyga, nes mano atodūsiai nutrynė eilutes iš jos puslapių, ir mano akims pasirodė tuščia ir balta. Pabusk! Pabusk, mylimoji mano ir išklausyk manęs!

– Štai aš, mylimasis mano! Aš išgirdau tavo šauksmą iš už jūrų ir pajaučiau tavo sparnų prisilietimą. Aš pabudau, palikau savo guolį ir atėjau pas tave per žolę: nakties rasa sudrėkino mano kojas ir suknelės kraštus. Dabar aš stoviu po žydinčiu migdolu ir klausau tavo sielos šauksmo, mylimasis mano!

– Dangus nuaudė užtiesalą iš mėnulio švytėjimo ir padengė juo Libano kūną, mylimasis mano!

– Kaimų gyventojai sumigo savo lūšnelėse, išsimėčiusiose tarp riešutmedžio ir ievos, jų sielos nuskubėjo į sapnų varžybas, mylimasis mano!

– Slėniais prabėga praeitų amžių reginiai, ant kalvų plazda karalių ir pranašų sielos. Mintis mano nukrypsta į prisiminimų areną ir parodo man didybę chaldevų šlovę asirijiečių ir turtus arabų.

– Susiūbavo jau šakos, mylimasis mano! Jų šnaresys susiliejo su upelio čiurlenimu slėnyje ir kartoja mano ausyse Saliamono dainą, Dovydo kifaros garsus ir Mosulco melodijas.

– Sudrebėjo mieste sielos kūdikių, kuriuos kamuoja badas. Kyla viršun atodūsiai motinų ant rūpesčių ir nevilties guolio. Skurdo vaizdai gąsdina širdis bejėgių vyrų.

– Sklinda malonus kvapas narcizo ir lelijos; paėmęs į save aromatą jazmino ir šeivamedžio, jis susimaišo su kvėpavimu kvapniojo kedro ir vėjelio bangomis liejasi ant išsidriekusių kalvų ir išsikraipiusių tarpeklių. Sielą jis užpildo paslaptinga kančia ir iššaukia joje troškimą pakilt į padanges.

– Štai ateina rytas, mano mylimasis. Pabudimo pirštai žaidžia su mieguistais vokais. Iš už kalno išsiliejo violetiniai spinduliai ir nuėmė nakties uždangą nuo gyvenimo budrumo ir šlovės. Pabudo kaimai, taikoje ir ramybėje gulintys ant slėnio pečių, pragydo cerkvių varpai, eterį užpildydami maloniu šaukimu, skelbiančiu rytinės maldos pradžią.Tarpekliai atliepė aidu, tarytum visa gamta būtų pakilusi maldai.

Jaučiai paliko savo gardus, o avių banda ir ožkų – užtvaras, puldami į pievas ir glemždami žolių viršūnėles, žėrinčias rasos lašais. Priekyje jų eina piemenys, grodami savo dūdelėmis, o iš paskos merginos kartu su paukščiais sveikina ryto atėjimą.

– Koks nuostabus čia gyvenimas, mylimasis mano! Jis panašus į poeto širdį, pripildytą švytėjimu ir švelnumu.

– Koks atšiaurus čia gyvenimas, mylimoji mano! Ji panaši į nusikaltėlio širdį, pripildytą nuodėmėmis ir siaubais.

 

GIESMĖS

Giesmė

Sielos mano gelmėse giesmė, kuri nesitaiksto su žodžių drabužiu. Giesmė gyvena širdies grūdelyje ir nenori rašalu išsilieti ant popieriaus. Ji gaubia mano jausmus skaidria danga ir niekada neišsilies mano liežuviu, kaip seilė.

Kaip man ją iškvėpti, kai aš baiminuosi netgi eterio atomų? Kas ją sugiedos, kai ji priprato gyventi sielos name, ir aš bijau ausų grubumo?

Jei tu pažvelgsi man į akis, tu pamatysi ten jos atspindžio šešėlį; jei prisiliesi prie mano pirštų galiukų, pajusi jos virpėjimą.

Mano rankų darbai parodo ją, kaip ežeras atspindi žvaigždžių spindesį, o ašaros mano atveria ją, kaip rasos lašai atveria rožės žiedą, kai ją jaudina kaitra.

Tai daina, kurią atskleidžia ramybė, o užsklendžia triukšmas; ją kartoja sapnai, bet slepia tikrovė.

Tai meilės giesmė, o žmonės! Koks Ishakas ją sugiedos, netgi koks Dovydas ją paskelbs?

Ji kvapnesnė už jazmino žiedą – kokios gi lūpos ją pavergs? Ji slaptesnė už merginos paslaptis – kokios gi stygos paskelbs apie ją?

Kas sujungs jūros gausmą ir lakštingalos giesmę? Kas suriš audrą ir kūdikio atodūsį?

Kuris mirtingasis sugiedos dievų giesmę?

 

BANGOS GIESMĖ

Aš ir krantas – įsimylėjėlių pora; mus suartina aistra, išskiria oras. Aš ateinu iš už žydros aušros sumaišyti sidabrą mano putos su auksu jo smėlio ir atvėsinti karšį jo širdies savo drėgme.

Auštant aš šnabždu meilės įžadus savo draugui į ausį, ir jis mane glaudžia prie krūtinės. Vakare aš giedu aistros maldą, ir jis mane bučiuoja.

Aš atkakli, nerimstanti, o mylimasis mano sąjungoje su kantrybe, draugystėje su tvirtumu.

Ateina potvynis, ir aš apkabinu savo mylimąjį; paskui jį ateina atoslūgis, ir aš puolu po jo kojom.

Kiek kartų aš šokau aplink jūros dukras, kai jos pakildavo iš jūrų gelmių ir sėdėdavo ant uolų, besigrožėdamos žvaigždėmis. Kiek kartų aš girdėjau, kai įsimylėjėlis skundžiasi meile, ir padėdavau jam dūsauti ir dejuoti dėl gražuolės. Kiek kartų aš kalbėjausi su uolomis, bet jos buvo nebylios, ir žaidžiau su jomis besijuokdama, bet jos nesišypsojo. Kiek kūnų aš išlaisvinau iš gelmių ir atnešiau juos gyvus! Kiek perlų aš išvogiau iš gilumų ir padaviau juos grožio valdovėms!

Nakties tyloje, kai snaudulio vaiduoklis apkabina visa gyva, aš budžiu – tai giedu, tai dejuoju. Vargas man! Iškankino mane nemiga, bet aš įsimylėjusi, o meilės esmė – budrumas.

Toks mano gyvenimas, tokia aš ir liksiu, kol gyva.

 

LIETAUS GIESMĖ

Mes – sidabro siūlai, kuriuos dievai meta iš aukštybių; mus pagauna gamta ir puošia mumis slėnius.

Mes – nuostabūs perlai, pažirę iš Astartos karūnos. Mus pagrobė ryto dukra ir mumis laukus išbarstė.

Aš verkiu – ir šypsosi kalvos; aš krentu žemyn – ir kyla gėlės.

Debesis ir pieva – įsimylėjėlių pora, o aš tarp jų užuojautos skelbėjas. Aš išsilieju ir atšaldau kaitrų vieno troškimą, išgydau kančią kitos.

Griaustinio dundesys ir žaibo kardai skelbia mano atėjimą, arka danguje praneša apie mano kelionių pabaigą. Taip ir vietinis gyvenimas prasideda prie piktos materijos kojų, baigiasi ant taikios mirties rankų.

Aš pakylu iš jūros širdies ir skrendu eterio sparnais. O kai pamatau gražų sodą, krentu žemyn ir bučiuoju gėlių lūpas, glamonėju medžių šakas.

Tylumoje aš barbenu savo švelniais pirštais langų kristalą, ir barbenimai šie sukuria giesmę, kurią supranta jautrios sielos.

Oro kaitra pagimdo mane, o aš žudau oro kaitrą, – taip ir moteris nugali vyrą jėga, kurią ji paėmė iš vyro.

Aš jūros įkvėpimas, aš padangės ašara, aš laukų šypsena. Taip ir meilė – jausmų jūros įkvėpimas, ašara nuo apmąstymų padangės ir sielos lauko šypsena.

 

GROŽIO GIESMĖ

Aš – meilės vadovas, aš – vynas sielai, aš – maistas širdžiai.

Aš – rožė, atverianti savo širdį jaunai dienai; mane paima mergina ir, pabučiavusi, prisega prie širdies.

Aš – laimės namas, aš – džiaugsmo šaltinis, aš – ramybės pradžia.

Aš – švelni šypsena ant merginos lūpų;mane mato jaunuolis ir pamiršta savo sunkumus, gyvenimas jo pavirsta saldžių sapnų pieva.

Aš – poetų įkvėpėjas, aš – dailininkų vadovas ir muzikantų mokytojas.

Aš – žvilgsnis kūdikio akyse; jį mato švelnioji motina, ir krenta ant kelių, ir meldžiasi, ir šlovina dievą.

Aš persikūnijau prieš Adomą Ievos kūne ir pavergiau jį; aš atsiradau priešais Saliamoną jo draugės pavidalu ir padariau jį išminčium ir poetu.

Aš nusišypsojau Elenai ir sugrioviau Troją; aš karūnavau Kleopatrą, ir linksmybės apėmė Nilo slėnį.

Aš – kaip likimas: šiandien statau ir rytoj griaunu. Aš dievas: atgaivinu ir numarinu.

Aš švelnesnis už našlaitės įkvėpimą, aš stipresnis už audrą.

Aš – tiesa, o žmonės! Aš – tiesa! Ir tai geriausia, ką jūs galite žinoti!

 

DŽIAUGSMO GIESMĖ

Žmogus – mano mylimasis, ir aš jo draugė. Aš veržiuosi pas jį, ir jis ilgisi manęs. Bet deja! Aš turiu meilės varžovę, kuri mane daro nelaiminga ir kankina jį. Varžovė-piktadarė vardu materija: ji seka paskui mus, kur mes beeitume, ir išskiria mus, kaip liudininkas.

Aš ieškau mylimojo mano kaukuose, po medžiais, prie ežerų – ir nerandu. Materija jį suvedžiojo ir nusivedė į miestą, į minią, žūtį ir nelaimę.

Aš ieškau jo pažinimo namuos ir išminties šventyklose – ir nerandu, nes materija, apsivilkusi dulkėmis, įviliojo jį egoizmo tvirtovę, kur gyvena pasileidimas.

Aš ieškau jo malonumo lauke – ir nerandu, nes mano varžovė sukaustė jį nenumaldomo godumo urvuose.

Aš šaukiu jį aušroje, kai šypsosi rytai, bet jis manęs negirdi, nes susilaikymo snaudulys apsunkino jo akis. Aš pradedu žaisti su juo vakare, kai įsiviešpatauja tyla ir gėlės užmiega, bet jis neatkreipia dėmesio į mane, nes užsidegimas ateinančia diena užėmė jo mintis.

Draugas mano myli mane. Jis ieško manęs savo darbuose, bet ras tik dievo veikaluose. Jis siekai sutikti mane šlovės dvare, iškilusiam ant silpnųjų kaukolių, tarp aukso ir sidabro, o aš pas jį ateisiu tik į paprastumo trobelę, kurią pastatė dievai ant jausmų upelio kranto. Jis nori bučiuoti mane tironų ir žudikų akivaizdoje, o aš leidžiu prisiliesti savo lūpų tik vienumoje, tarp švaros gėlių. Jis gudrumą išsirenka tarpininku tarp mūsų, o man tarpininkų nereikia, išskyrus švarų darbą, nuostabų darbą.

Draugas mano išmoko šauksmų ir riksmų iš mano priešės – materijos. O aš išmokysiu jį lieti graudulio ašaras iš sielos akių ir kvėpuoti pasitenkinimo gūsiais. Draugas mano – man, ir aš – jam.

 

GĖLĖS GIESMĖ

Aš – žodis, kurį taria gamta, o po to pasiima jį atgal ir slepia savo širdies saugyklose, o po to vėl kalba. Aš žvaigždė, nukritusi nuo žydrojo aptiesalo ant žalio kilimo.

Aš – stichijų duktė, kurią žiema išnešiojo, pavasaris pagimdė, vasara užaugino ir ruduo užmigdė.

Aš – dovana įsimylėjėliams, aš – vainikas vestuvėse, aš – paskutinė gyvojo dovana mirusiajam.

Ryte aš padedu vėjeliui skelbti dienos atėjimą, o vakare kartu su paukščiais atsisveikinu su juo.

Aš supuosi slėniuose ir puošiu juos, aš kvėpuoju ore ir prigirdau jį aromatu. Aš apkabinu snaudulį, ir nesuskaičiuojamos nakties akys žvelgia į mane. Aš ieškau budrumo, kad į mane žvelgtų vienintelė dienos akis.

Aš geriu rožės vyną, klausau strazdų giesmės ir šoku žolės delneliams plojant. Aš visuomet žvelgiu į viršų, kad matyčiau šviesą, ir nematau savo šešėlio. Tokia išmintis, kurios žmogus dar neišmoko.

 

ŽMOGAUS GIESMĖ

Jūs buvote mirusiais, ir Jis jus atgaivino,

Po to numarins jus, po to atgaivins,

Po to pas Jį jūs sugrįšite.

Koranas

Aš buvau anksčiau amžinybės – ir štai aš. Ir būsiu aš iki amžių pabaigos, ir nėra užbaigimo mano būčiai.

Aš plaukiojau begalybės erdvėj, ir skraidžiau fantazijų pasauly, ir priartėjau prie aukščiausios šviesos – ir štai dabar aš materijos belaisvis.

Aš girdėjau Konfucijaus mokymą, ir klausiausi Brahmos išminties, ir sėdėjau šalia Budos po pažinimo medžiu – ir štai dabar aš kovoju su neišmanymu ir neigimu. Aš buvai Sinajuje, kai Jahvė apsireiškė Moisiejui; aš buvau prie Jordano krantų ir mačiau Nazarėjaus stabuklus; aš buvau Medine ir girdėjau arabų apaštalo kalbas – ir štai dabar aš abejonių belaisvis. Aš stebėjau Babilono jėgą, Egipto šlovę, Graikijos didybę – ir visuose veikaluose aš nenutrūkstamai mačiau silpnumą, pažeminimą ir menkystę. Aš sėdėjau su Aendoros burtininkais, ir Asirijos žyniais, ir Palestinos pranašais – aš nesustojau ieškojęs tiesos. Aš išsaugojau išmintį, kuri buvo duota Indijai, aš užtvirtinau eiles, išsiliejusias iš arabų salos gyventojų širdžių, aš įsiminiau muziką, įkūnijusią vakarų gyventojų jausmus, bet kaip ir anksčiau aklas ir nematau, kurčias ir negirdžiu. Aš išgyvenau žiaurumą gobšių užkariautojų, aš patyriau neteisybę savavališkų valdytojų ir vergiją galingų tironų – ir aš kaip ir anksčiau išsaugojau jėgą, kurios pagalba kovoju su dienomis.

Aš stebėjau ir girdėjau visa tai būdamas vaiku, aš stebėsiu ir klausysiu jaunystės veiksmų ir tai, kas su ja ateis; po to aš pasensiu, pasiekęs ribą, ir sugrįšiu pas dievą.

Aš buvau iš amžinybės – ir štai aš, ir aš pasiliksiu iki amžių pabaigos, ir nėra užbaigimo mano būčiai.

PABAIGA

Mano siela man draugas, kuris guodžia, kai sustiprėja negandų dienos, ir ramina, kai mane aplanko nelaimės. O kas nebus savo sielai draugu, tas priešas žmonėms. Kas savo esybėje neras paguodos, tas numirs neviltyje, nes gyvenimas kyla iš žmogaus gelmių ir niekada neateis iš to, kas jį supa.

Aš atėjau tarti žodį ir jį ištarsiu. O jei mirtis sugrąžins mane anksčiau, nei aš jį ištarsiu, jį ištars rytdiena. Rytdiena nepaliks paslapties užskleistos begalybės knygoje.

Aš atėjau gyventi meilės šlovėje ir grožio šviesoje, ir štai aš gyvenu ir žmonės negali pašalint manęs iš gyvenimo. Jei jie išplėš man akis, aš džiūgausiu, klausydamasis meilės dainų ir grožio priedainių. Jei jie užkimš man ausis, aš mėgausiuos, liesdamas eterį, maišytą su įsimylėjėlių kvėpavimu ir grožio aromatu. Jei jie uždengs man orą, aš gyvensiu su savo siela. O siela – meilės ir grožio dukra.

Aš atėjau būti visiems ir visuose; tai, ką aš šiandien darau vienatvėje, ateitis paskelbs žmonėms. Tai, ką aš šiandien kalbu viena kalba, rytojus ištars daugybe lūpų.